Ar zinai, kad?...

Grupių pavadinimų kilmė kartais netikėta, pvz., „BIX“ kilo iš šiaulietiškai tariamo žodžio „bikas“, reiškiančio nuorūką.

„Pasaulio bamba“ – frazelogizmas, kilęs iš tikėjimo, kad egzistuoja pasaulio centras.

Žodžiai „kankorėžis“ ir„kukulis“ (ar „kankolas“) yra giminingi. Įdomu tai, kad, priklausomai nuo Lietuvos regiono, kankorėžiai būdavo vadinami gyvulių pavadinimais.

Žodžiu „bambyzas“ vadinamas prakutęs vaikį, o XVII–XVIII amžiuje juo ironiškai būdavo vadinami reformatai ar reformatų kunigai, užsimoję reformuoti Katalikų Bažnyčią.

Mirtis, marinti ir košmaras – giminingi žodžiai, nors pastarasis pasiskolintas iš prancūzų kalbos.

Sąvoką „naudingi idiotai“ XX a. pradžioje pradėjo vartoti bolševikai, taip jie pašiepdavo patiklius Vakarų valstybių piliečius, kurie, tikėdami jų idėjomis, pasiduodavo manipuliacijoms. Anglakalbėje spaudoje ši sąvoka įsitvirtino po II pasaulinio karo. Šiais laikais ši sąvoka vartojama ne tik politiniame, bet ir socialiniame ar kultūriniame kontekste.

Žodį „barbekiu“ po pasaulį paskleidė Kristupas Kolumbas: kai 1492 m. jis atkeliavo į Ameriką, pamatė, kad žmonės lėtai kepa mėsą ant atviros ugnies ir vadina tai „barbakoa“, arba „barbekiu“.

Oksimoronas – retorinė figūra, jungianti du kontrastingus dalykus, pavyzdžiui, kojų rankšluostis, saldus sūrelis, protingas kvailys.

Žodis „abrakadabra“ buvo vartojamas medicinos srityje, gydant susirgusius maliarija. Iki XVII amžiaus gydūnai netgi propagavo šį burtažodį kaip veiksmingą gydant ligą. XVIII amžiuje žodis persikėlė į teatrą, o dabar siejamas su magija.

Danijos karalius Haroldas I Mėlyndantis buvo žinomas dėl dviejų dalykų: suvienijo Daniją ir Norvegiją ir dėl mėlyno danties. Trumpo nuotolio radijo technologija pavadinta „Bluetooth“, nes suvienija kompiuterio ir ryšių industrijas, prisimenant karalių, suvienijusį Skandinaviją.

Liturginę formulę „amen“ savo maldose vartoja ir judėjai, ir krikščionys, ir musulmonai. „Amen“ išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „tebūnie, tikra tiesa“.

Ištiktukai gali būti onomatopėjiniai (kai mėgdžiojami tikri pasaulio garsai) ir vaizdiniai (kai imituojami jaučiami, patiriami ar regimi tikrovės vaizdiniai).

Seniausi lietuvių kalbos jaustukai yra pirminiai, nes nėra susiję su kitomis žodžių klasėmis. Antriniai jaustukai kilę iš sustabarėjusių savarankiškų žodžių ar žodžių junginių. Kadangi ne kiekvienas ištariamas garsas yra žodis, gali būti, kad jaustukas ne visais atvejais ir yra žodis.

Oficialiai carinė Rusija uždraudė lietuvišką spaudą lenkiškais, o ne lotyniškais rašmenimis. 1864-1904 m. galiojusį draudimą įvairiai bandė apeiti Lietuvos inteligentai. Štai Jonas Basanavičius į lietuvių kalbos rašybą įvedė čekiškus rašmenis č, š, ž.

Jonas Jablonskis plačiai konsultuodavo, padėdavo visiems, kas kreipdavosi kalbinių patarimų.

Pirmosios karo mokyklos laidos absolventams 1919 m. buvo suteiktas karužo laipsnis. Karužas – senas bendrinis žodis, vartotas vaivados, vėliavininko, prievaizdo reikšmėmis, laikomas slavizmu. Karužo terminą netrukus pakeitė leitenanto laipsnis.

Kalbininkas Jonas Jablonskis buvo ne tik redaktorius, bet ir vertėjas. Vienas pirmųjų jo vertimų buvo „Vilniaus lietuvių šelpimo draugovės įstatymai“, vertinga ir dėl knygelėje esančių dabar plačiai vartojamų terminų.

Bendrinėje kalboje žodžiai „dalinti“ ir „dalyti“ – lygiaverčiai variantai, tik tame pačiame tekste geriau pasirinkti vieną formą. Kas kita terminai – jie nekeistini, todėl iš žodžio „dalyti“ padaryti terminai yra dalijamoji medžiaga, įtampos dalytuvas.

Antanas Baranauskas išvertė lotyniškus linksnių pavadinimus, bet šie neprigijo. Dabar vartojamus linksnių pavadinimus pasiūlė Jonas Jablonskis.

Posakis „krokodilo ašaros“ kilęs iš senovės legendų: krokodilas, norėdamas privilioti auką, apsimeta, kad jam liūdna, todėl ima verkti. Nuo antikinės literatūros laikų šis frazeologizmas vartojamas kalbant apie žmogų, kuris trokšta kieno nors mirties.