Radijo dokumentika

Muziejų pareiga – ne tik saugoti daiktus iš praeities ir užtikrinti, kad seniai praėjusio laiko brangenybės būtų išsaugotos ateities kartoms. Muziejai saugo ir dabartį. Ištisi kolektyvai muziejininkų ir istorikų dėl to suka galvas. O tai užduotis ne iš lengvųjų, kai žinai, kad daikto vertę ar įvykio prasmę gali apibrėžti tik laikas. Muziejai šiandien ne tik saugo dabarties daiktus, bet ir plečia, o kartais perrašo istoriją, papildydami ją balsais tų, kuriems savo istorijos kurti anksčiau nebuvo galima. Autorė Rūta Dambravaitė. Redaktorė Inga Janiulytė-Temporin.

Šiandien Kęstutis Krasauskas – žinomas skulptorius, ramiaivgyvenantis savo sodyboje Sereikonių kaime. Čia gimsta piešiniai ir skulptūros, čia jis su žmona Virginija užaugino šešis vaikus. Tačiau kadaise jo gyvenime buvo dveji metai, kuriuos jis apibūdina paprastai – „tokie, kokių nenorėtum nugyventi“. Vos pradėjęs dailės restauratoriaus karjerą, jo planus nutraukė šaukimas į sovietų armiją. „Ten supratau, kad jeigu esi inteligentas, jei bandai kalbėti argumentuotai – tai silpnumas“, – pasakoja jis. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, Kęstutis buvo vienas iš daugelio lietuvių, kurie masiškai traukėsi iš tarnybos okupacinėje armijoje. Tačiau tokie jaunuoliai buvo laikomi dezertyrais, todėl buvo gaudomi. Slapstytis teko ir Kęstučiui. Tačiau sovietų desantininkai jį susekė ir prievarta išvežė į Anadyrį, Čiukotką. Laidos autorė: Teresė Bernatonytė Redaktoriai: Vita Ličytė, Tomas Vaitelė Nuotrauka iš Kęstučio Krasausko asmeninio archyvo Dokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo „Lūžis prie Baltijos“.

Besikeičiantis kūnas ir noras jį geriau pažinti, meilė baletui ir karjeros trapumas – apie tai savo mintimis dalijasi dviejų skirtingų kartų baleto šokėjos. Ingrida baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklos aštuntą klasę 1981-aisiais. Ji jau yra baigusi baleto artistės karjerą, tačiau kaip pati sako, šokis jai iki šiol yra džiaugsmo, laisvės ir saviraiškos šaltinis. Elzė, Greta ir Paulina šiuo metu ten pat besimokančios dešimtokės baleto šokėjos. Laidoje klausytojai turi galimybę pažvelgti į gerai žinomos ir pašaliniams neprieinamos menų mokyklos gyvenimą, kur moksleiviams keliami aukščiausi reikalavimai ir kur dieną iš dienos dirba šalies talentai. Autorė Indrė Krivickaitė Redaktorė Vita Ličytė Nuotraukos autorius Artūras Morozovas

Kol’ Lietuvos kaimai tuštėja ir audėjų bendruomenė traukias, jaunoji karta skuba puoselėc šio amato tradicijas. Štai laidos herojai Tomas Antropikas ir Mindaugas Rasimavičius išmoko ausc ir dabar audzia pagal senuosius dzūkų raštus. O Inga Skripka kuria rūbus iš divonų (lovatiesių), tep inamžindama audėjų atminimų. Jie dalinas žiniu apė šių unikalų amatų, katru dešimtmecius vertės kaimo audėjos, kap ir Marytė Marcevičienė iš Musteikos. Atsigręždamas in savo šaknis, laidos autorius kviecia pasnerc in dzūkiškų aplinkų, kur divonas – ne cik gražais raštais išausta lovatiesė, bet ir žmoniško, šeimiško ryšio atspindzys. Aut. Rytis Skamarakas Red. Vita Ličytė Nuotrauka Ryčio Skamarako

Tobulėjant šnekos sintezės technologijoms, reklamų ir filmų įgarsinimu užsiimantis diktorius sunerimsta dėl savo profesijos ateities. Vienintelė paguoda jam atrodo tai, kad šnekos technologijos lietuvių kalboje dar nėra pakankamai išvystytos. Tuo metu kaimyninėse šalyse eksperimentai su šiomis technologijomis jau vyksta. Jie iškelia tokius klausimus, kaip teisingas atlygis, sukčiavimas, mirusio žymaus žmogaus balso panaudojimas ir, galų gale: kaip prisitaikyti prie neįtikėtinai greitų pokyčių? Prie šnekos technologijų vystymo prisidedantys lietuvių mokslininkai sako, jog iššūkius galime įveikti - juos jau įveikėme atsiradus naujoms technologijoms praeityje, - o neatsilikti nuo kitų kalbų mums reikia tam, kad pati kalba išliktų. Autorė Inga Janiulytė-Temporin Oksanos Bražiūnienės nuotrauka

Sausio 13-osios sukakties proga prisimename Lietuvos radijo ir televizijos metraštininką, ilgametį redaktorių Stasį Štikelį (1930-1999) ir jo sukurtą radijo dokumentiką apie LRT darbuotojų išgyvenimus per 1991-ųjų sausio įvykius. Restauruoto įrašo autorė - Vaida Pilibaitytė Pirmą kartą transliuota 2021-01-10 Pauliaus Lileikio nuotrauka

Ignas, siekdamas svajonės, per kovido karantiną pradėjo savarankiškai mokytis prancūzų kalbos. Jau po devynių mėnesių jo svajonė išsipildo – jis gauna kvietimą studijuoti literatūros Sorbonos universitete Paryžiuje. Čia Igno Paryžiaus istorija tik prasideda. Idealizuotas Paryžiaus paveikslas gerokai susvyruoja jam dar neišvykus iš Lietuvos. Po ketverių gyvenimo metų Paryžiuje, laidos autorius Ignas Zalieckas nepagražindamas realybės pasakoja apie jo pažintą meilės ir šviesų miestą – Paryžių, jo gyvą nervą ir patirtis, kurioms išgyventi reikia daugiau nei savaitės turistinio vizito. Kur ir kada nukrenta rožiniai akiniai bei pakvimpa šiukšlėmis ir siera. Kaip čia matomi lietuviai ir Lietuva, ir ką keičia Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Autorius Ignas Zalieckas Redaktorė Vita Ličytė Nuotraukos autorė Aistė Užaitė

Psichoterapijos formų yra įvairių: nuo tradicinės kognityvinės-elgesio ar pokalbių terapijos, iki kūrybinės: šokio, muzikos, teatro, vaidybos. Tarp šių priskiriama ir dailės terapija, kurią išbandė Ramunė. Ji norėjo padėti dukrai atrasti būdą susidoroti su iškilusiomis problemomis, bet pamatė, kad spalvos, tekstūros teigiamai veikia ją pačią. Po dešimties grupinės terapijos užsiėmimų atėjo mintis, kad tai gali būti tikrasis jos pašaukimas. Tačiau turimas išsilavinimas visiškai netiko studijuoti šią sritį. Nuo to laiko prabėgo septyneri metai. Dabar Ramunė dailės terapijos studentė. Ji ne tik pakeitė profesiją, bet ir atsakė į daug klausimų, kurie nedavė jai ramybės. Kad ir kaip banaliai skambėtų, jei nori pakeisti pasaulį, pirmiausia pradėk nuo savęs. Autorės Teresė Bernatonytė ir Rūta Dambravaitė

Kaip gerumas keičia tuos, kurie daro gera, ir tuos, kurie gerumo sulaukia? Laidos pašnekovai dalijasi istorijomis apie skirtingas gerumo patirtis. Autorė Vita Ličytė Nuotraukos autorė Milda Noreikaitė-Bobinienė

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais. * 5 dalis. 1973 m. liepos 5 d. Ketvirtoji slapstymosi diena. Berbel nueina į lauko baseiną paplaukioti ir likti nepastebėta. Slaptoji policija Stasi krečia jos namus Halėje. Tuo metu jos brolis prisimena savo pabėgimą iš VDR, kai jam teko suvalgyti... pasą. * 2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“). Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg. 2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“. Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė. Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Rimantas Bagdzevičius, Ignas Ciplijauskas, Adelė Čepienė, Larisa Kalpokaitė, Violeta Podolskaitė, Arvydas Urba ir Odeta Vasiliauskaitė. Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė. Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais. * 4 dalis. 1973 m. liepos 4 d. Trečioji slapstymosi diena. Berbel keliauja traukiniais po VDR. Jos ieškantys Stasi pareigūnai tardo pažįstamus. Susitikimas kavinėje Unter den Linden alėjoje baigiasi ne taip, kaip planuota, ir Berbel turi priimti dar vieną sprendimą. * 2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“). Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg. 2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“. Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė. Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Ignas Ciplijauskas, Adelė Čepienė, Larisa Kalpokaitė, Arvydas Urba ir Odeta Vasiliauskaitė. Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė. Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais. * 3 dalis. 1973 m. liepos 3 d. Antroji slapstymosi diena. Rytų Berlyne Aleksandro aikštėje Berbel susitinka su ryšininku, kuris paskiria naują pabėgimo dieną ir laiką. Pavojus būti sučiuptai slaptosios policijos auga. Vakare ji skambina į visiškai nepažįstamos šeimos duris. * 2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“). Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg. 2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“. Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė. Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Jonas Braškys, Ignas Ciplijauskas, Inga Šalkauskaitė ir Jūratė Vilūnaitė. Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė. Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais. * 2 dalis. 1973 m. liepos 2 d. Pirmoji slapstymosi diena. Berbel glaudžiasi pas draugę Leipcige. Bet visiems, kurie jai padeda, kyla pavojus. Ir ji turi tik vienos pabėgimo pagalbininkės Vakaruose telefono numerį, kuriuo niekas neatsiliepia. * 2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“). Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg. 2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“. Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė. Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Mindaugas Capas, Ignas Ciplijauskas, Violeta Podolskaitė ir Inga Šalkauskaitė. Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė. Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai publikuojami sekmadieniais. * 1 dalis. 1973 m. liepos 1 d. 1973-iųjų vasara. Berbel susiruošia bėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos. Jos planas skamba tobulai: sutartoje vietoje Rytų Berlyno pakraštyje „Volkswagen“ autobusiuke laukia amerikiečių kariai. Jie paslėps ją tuščioje ginkluotės dėžėje ir perveš per Rytų ir Vakarų Berlyną skiriančios sienos perėjimo punktą „Checkpoint Charlie“. Bet įvykiai pasisuka netikėta linkme ir Berbel tenka keturias dienas bėgti nuo slaptosios policijos – Stasi. Ji dar nežino, kad tai bus sunkiausias išbandymas jos gyvenime. Ar jai pavyks likti nepastebėtai ir vėl bandyti pabėgti? * 2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“). Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg. 2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“. Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė. Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Rimantas Bagdzevičius, Ignas Ciplijauskas, Adomas Šimkus ir Odeta Vasiliauskaitė. Lietuviškai adaptavo Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė. Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

Po Pirmojo pasaulinio karo dėl intensyvios medžioklės buvo telikę vos keliolika stumbrų. Paskutinis laisvėje gyvenęs stumbras buvo sumedžiotas Kaukaze 1927 m. Lietuvos giriose šis gyvūnas išnyko dar XVIII a. Bet iš zoologijos soduose likusių stumbrų jų populiacija buvo pamažu atkurta. Stumbrai į Lietuvą sugrįžo 1969 m., kai į naujai įsteigtą Pašilių stumbryną Panevėžio rajone šių žvėrių pora buvo atvežta iš Rusijos. Ilgainiui jie ėmė plisti visoje šalyje, bet didžioji dalis apsistojo Vidurio Lietuvoje - tarp Panevėžio ir Kėdainių. Augantis stumbrų skaičius ėmė kelti savų iššūkių - jie pridaro nuostolių ūkininkams, o tankiai gyvenančiose bandose plinta ligos. Todėl jau dešimtmetį problemą spręsti bandoma skaidant bandas ir dalį gyvūnų perkeliant į kitas Lietuvos vietas. Ieškant ilgalaikių sprendimų, prieš dvejus metus Varėnos rajone įrengtas naujas stumbrynas, kur tikimasi suformuoti naujas bandas, kurios laisvai gyventų Dzūkijos miškuose. Kaip atsidūrėme padėtyje, kai sugrąžinę stumbrą į laisvę turime spręsti naujas problemas? Autorius Rytis Skamarakas Redaktorė Vaida Pilibaitytė Nuotrauka Mariaus Čepulio

2016-aisiais gimnazistas iš Visagino dalyvauja radijo laidoje. Paklaustas apie ateities planus, jis svarsto apie gyvenimą Vokietijoje ir pelningą profesiją. Jo vardas Maksas ir netrukus jo gyvenimas pasikeis: jis atsidurs ten, kur galės būti, kuo nori, sakyti tai, ką iš tiesų galvoja. Radijo laidoje taip pat dalyvauja Irina. Ji į klausimą apie svajones atsako, jog labiausiai norinti, kad Visagino miestas atgytų. Būtent Irina pakvies Maksą į vietą, kuri suformuos juos kaip asmenybes. Tai – neformali jaunimo erdvė „Točka“ (lietuviškai „Taškas“). 2022 metais prasidėjusi Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą privers du draugus dar kartą apsvarstyti savo tapatybę, vertybes ir pasirinkimus. Trumpesnė pasakojimo versija buvo sukurta mokymų ir mentorystės programos „LRT RADIJO AKADEMIJA 2024“ metu. Autorė – Irina Jarec Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin Teksto įrašymas – Sonata Jadevičienė Už leidimą naudoti garsus autorė dėkoja Ruslanui Nugumanovui ir Ignui iš Ignalinos Rimanto Bikulčiaus nuotrauka

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Skandinavijos šalys ėmėsi remti šalį. Parama buvo siunčiama įvairiomis formomis, viena jų – žemės ūkio technika. Pirmieji ūkininkai Kretingos rajone, Asta ir Statys Šmaižiai, iš Švedijos gavo dvivagį plūgą. Už gautą darbo įrankį jie išsiuntė padėkos laiškus. Šitaip prasidėjo draugystė, trunkanti iki šiol. Ką tik iš komunizmo išsivadavusių šalių gyventojams daug ko trūko - nebuvo didelio maisto ir drabužių pasirinkimo. Todėl nuvažiavus į Skandinaviją buvo justi didelis kontrastas. Šalių vyriausybės skatino padėti mažiau pasiturinčioms šalims, o žmonės savo iniciatyva organizuodavo įvairius siuntinius į Lietuvą: atsiųsdavo drabužių, baldų, negendančių maisto produktų. Ši istorija apie tai, kaip siuntiniai iš Švedijos tapo didesnės istorijos pradžia, kaip tai palengvino gyvenimą ir prisidėjo prie to, kaip pasakojimo herojai gyvena ir mato pasaulį dabar. Autorė – Teresė Bernatonytė Redaktorė – Vita Ličytė Nuotrauka: asmeninis Astos ir Stasio Šmaižių archyvas

Šepetos pelkė svarbi tuo, kad yra viena iš trijų dar iki Antrojo pasaulinio karo ištyrinėtų ir aprašytų pelkių. Mokslininkai skubėjo tai padaryti, nes buvo numatyta ją nusausinti ir paversti durpių telkiniu. Nors gamtininkai kvietė išsaugoti pelkę su retu augalu beržų keružiu, jų balsai nebuvo girdimi. Šiandien tai durpynas, kuriame durpių ištekliai eina į pabaigą. Jį valdanti įmonė yra pradėjusi vandens lygio atstatymo darbus. Nors valstybei yra įsipareigojusi tik patvenkti ir sudaryti sąlygas pelkinio režimo atsistatymui, įmonė taip pat planuoja atkurti pelkinę augaliją: kiminus, saulašares, beržus keružius ir visą augalijos kilimą. Nors tai turi savų rizikų. Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Vasarį žurnalistė Ieva Balsiūnaitė parengė radijo dokumentiką apie du jaunus Ukrainos karius, kurių kova dėl savo šalies prasidėjo, kai jie prisijungė prie Euromaidano protestų. Vienam jų, Kostiai, tuomet buvo tik 13-a. Liepos pabaigoje Ievą pasiekė žinia, kad Kostia žuvo. Jam buvo 23-eji. Kostia paliko atsisveikinimo laišką, kuriame detaliai aprašė, kaip turėtų atrodyti jo laidotuvės ir gedėjimas. Jis norėjo, kad jo laidotuvėse nebūtų juodų drabužių, ašarų ir įprastų tradicijų. Vietoje to – blizgučiai ant draugų skruostų, ukrainietiškos dainos ir juokas, prisimenant Kostios gyvenimą. „Iš manęs nebus jokių citatų ar pamokymų, nes aš esu niekas“ - rašė Kostia. „Bet būtų šaunu, jei įsitrauktumėte į Ukrainos atkūrimą, rengtumėte kultūrinius renginius, susiburtumėte, keliautumėte, išbandytumėte kažką naujo ir priimtumėte iššūkius.“ Kostios pelenai, jo mamos pageidavimu, išbarstyti skirtingose pasaulio vietose. Dalelė jų atkeliavo ir į Lietuvą. Ieva organizuoja pelenų kelionę į Lietuvą, renka Kostios artimųjų ir draugų prisiminimus apie jį ir nutaria parengti platesnį pasakojimą. Autorė Ieva Balsiūnaitė Redaktorė Inga Janiulytė-Temporin Beno Gerdžiūno nuotrauka